Tai yra daugiausiai iki šiol jėgų, savišvietos ir redbulio pareikalavusi recenzija. Nemeluosiu, iš pradžių nuvertinau temos sudėtingumą, todėl teko pasitelkti visą literatūrą bei visus žmogiškuosius išteklius, kuriuos tik sugebėjau gauti.
Jau kurį laiką norėjau pakalbėti apie vadinamuosius „partizanų” filmus ir su „Purpuriniu rūku” tam atėjo puiki proga. Čia kalbu apie skirtumus tarp tiesiog ekranizuojamos istorijos ir dramatizavimo, ko lietuviškame kine taip trūksta.